Unijų raidos koncepcija
2014 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba nutarimu Nr. SV-S-634 sudarė darbo grupę Tvarios kredito unijų veiklos koncepcijos projektui parengti (toliau – Darbo grupė).
Lietuvos kredito unijų narių asociacija (LKUNA) teikia pasiūlymus ir jų pagrindimą dėl kredito unijų veiklos teisinio reguliavimo koncepcijos.
ESAMOS SITUACIJOS APŽVALGA
Kredito unijų, kaip ir kitų kooperatiniais principais veikiančių ūkio subjektų, veikla Lietuvoje nėra populiari. Narystė kredito unijose Lietuvoje siekia kiek daugiau nei 140 tūkst. (apie 6 proc. darbingo amžiaus žmonių). Visuomenės pasitikėjimas kredito unijomis yra menkas (nesiekia 10 proc.).
Lietuvos banko ekspertų 2014 metais atlikta kredito unijų veiklos analizė atskleidė, kad šio sektoriaus raida nebuvo tvari. Esama kredito unijų reguliavimo sistema neužtikrino tinkamų paskatų dalyvauti demokratinio valdymo principu (vienas narys – vienas balsas) pagrįstoje kredito unijų veikloje. Lietuvos banko ekspertų nuomone, problemų kredito unijų sektoriuje kilo dėl pernelyg sparčios jų plėtros, nepakankamos kai kurių unijų vadovų kompetencijos ir trūkstamų ekonominių paskatų nariams dalyvauti valdyme, kurios būtų ribojusios rizikingą unijų veiklą. Ekspertai pastebėjo, kad kredito unijų Lietuvoje teikiamos finansinės paslaugos nėra išskirtinės, tačiau tarp tam tikrų klientų, ypač šalies regionuose, jos papildo gyventojams prieinamų finansinių paslaugų spektrą ir didina konkurenciją rinkoje. Neatsakinga kai kurių kredito unijų kreditavimo politika, prastas rizikos valdymas ir netinkamas vadovavimas lemia neveiksnių paskolų augimą ir reikšmingus turto nuvertėjimo nuostolius.
Kita vertus, analizuojant kredito unijų veiklą ir rekšmę kitose šalyse akivaizdu, kad kredito unijos daro didžiulę įtaką valstybių ekonominiams-soacialiniams procesams. Kooperatinės finansų įstaigos Jungtinėse Amerikos Valstijose užima 10%, Europos Sąjungos šalyse 20,5%, Prancūzijoje 40%, Kanadoje kredito unijų ir kooperatinių bankų veikla finansų sektoriuje yra dominuojanti. Naujausiuose Kanados, JAV, Airijos tyrimuose kredito unijų, kooperatiniais principais grįstų finansų įstaigų veikla neatsiejama nuo valstybės ekonominės, socialinės politikos efektyvumo. LKUNA nuomone, galima pritarti visoms Lietuvos banko ekspertų pastaboms dėl menko kredito unijų veiklos efektyvumo, tačiau būtina išskirti ir kitas svarbias priežastis, nulėmusias susiklosčiusią situaciją, taip pat svarbu atskleisti kredito unijų reikšmę valstybės ekonominiams socialiniams procesams. LKUNA nuomone, kredito unijų veiklą būtina analizuoti ne tik per jų reguliavimo, kapitalo ir savivaldos problemas, bet svarbu įvertinti kredito unijų potencialą pozityviai veikiant valstybės ekonominius ir socialinius procesus – mažinant visuomenės socialinę atskirtį, didinant finansinę įtrauktį.
Lietuvos gyventojų finansinė inegracija ir paslaugų prieinamumas
Atskirai verta apžvelgti geruosius kredito unijų veiklos pavyzdžius bei atskleisti jų veiklos įtaką sprendžiant socialinės ir finansinės atskirties problemas. Naujausi Airijoje atlikti kovos su skurdu agentūros tyrimai atskleidžia svarbų kredito unijų vaidmenį įgyvendinant valstybės ekonominę socialinę politiką. Efektyvi kredito unijų veikla turi reikšmingos įtakos mažinant, skurdą, socialinę, finansinę žmonių atskirtį. Mažinant skurdo lygį itin efektyvi yra tradicinė kredito unijų veikla, kuomet unijos teikia paslaugas vidutines ir mažas pajamas gaunantiems asmenims, inicijuoja efektyvias, inovatyvias priemones, didinančias finansinį raštingumą, dalyvauja mikrokreditavimo veiklose. Kredito unijos, kurių veikla grįsta narystės, dalyvavimo, savivaldos principais, yra suinteresuotos bendruomenių veikla bei jos narių ekonomine gerove. Kooperatiniai veiklos principai skatina unijas domėtis savo narių interesais, vystyti bendruomenes, skatinti ir remti jų nariams svarbias finansinio raštingumo, verslumo iniciatyvas ir siekti nario ekonominės gerovės.
Lietuvos vartojimo paskolų bei verslo paskolų rinkos analizė leidžia teigti, kad mūsų šalyje finansinė įtrauktis menka, o vartojimo paskolų bei paskolų smulkiam ir vidutiniam verslui prieinamumas ribotas. Lietuvos finansinių paslaugų rinkoje dominuoja komerciniai bankai. Iš pirmo žvilgsnio septyni mažmeninės bankininkystės paslaugas teikiantys bankai turėtų užtikrinti pakankamą konkurenciją ir finansinių paslaugų pasirinkimą bei prieinamumą, tačiau finansinių paslaugų prieinamumas išlieka didele problema.
Antai, kasmet besiplečianti vartojimo kreditų arba greitųjų kreditų bendrovių, teikiančių itin brangius vartojimo kreditus, veikla rodo, kad finansinės paslaugos šimtams tūkstančių Lietuvos gyventojų yra menkai prieinamos. Lietuvos banko duomenimis, 2013 metų pabaigoje vartojimo kreditų bendrovės išdavė beveik 800 tūkst. vartojimo kreditų, kredito gavėjams išmokėta kreditų suma sudarė 1 002,71 mln. Lt. Palyginti su 2012 metais, kreditų portfelis išaugo 143,26 mln. Lt, arba 16,67 proc. Vidutinė svertinė bendros mažojo vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu – 164 proc. (palyginimui – bankų ir kredito unijų paskolų kainos metinė norma 12-24 proc.).
Per dvejus metus buvo išduota daugiau kaip 1,5 mln. itin brangių paskolų, kurių kaina dešimtis kartų viršija licencijuojamų finansų įstaigų teikiamų paskolų kainą. Didėjantis brangių paskolų negalinčių grąžinti žmonių skaičius didina socialinę atskirtį ir skurdą.
Nepatenkinama situacija matyti analizuojant finansinių paslaugų prieinamumą smulkiam ir vidutiniam verslui. Lietuvos pramoninkų atstovų teigimu, paskolų portfelius bankuose augina didelės eksportuojančios įmonės, o mažesniam ir itin smulkiam verslui pasiskolinti beveik neįmanoma. Bankai vengia skolinti smulkioms ir vidutinėms įmonėms, nedideliems verslo projektams.
Šių duomenų analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje finansinė įtrauktis menka, yra didėjantis brangių vartojimo kreditų populiarumas, menkos galimybės skolintis mažoms ir vidutinėms įmonėms, verslą pradedantiems ir plėtojantiems žmonėms, kas rodo menką finansinį visuomenės išprusimą ir ribotą finansinių paslaugų prieinamumą.
Apibendrinant galima teigti, kad efektyviai valdomos unijos yra svarbios ekonominių, socialinių procesų dalyvės, prisidedančios prie visuomenės gerovės kūrimo, žmonių finansinės integracijos ir priešingai – neefektyviai veikiančios unijos tampa našta visuomenei.
Lietuvos kredito unijų identitetas (tapatybė) ir pasaulinės tendencijos
Galima sakyti, kredito unijos Lietuvoje iš esmės neturi aiškios tapatybės bei misijos, kuri atlieptų pasaulines kredito unijų judėjimo tendencijas. Esama teisinė aplinka bei licencijavimo ir priežiūros praktika lemia tai, kad daugelis kredito unijų savo veikla iš esmės dubliuoja komercinius arba investicinius bankus, menkai įtraukia savo narius į unijos valdymą, yra uždaros, nedalyvauja bendruomenių veikloje. Kredito unijos iš esmės nevykdo savo misijos – didinti finansinių paslaugų prieinamumą, finansinę įtrauktį (integraciją), mažinti finansinę ir socialinę atskirtį. Dauguma unijų veikia nuostolingai, prisiima aukštą riziką, todėl iš esmės negali kurti vertės bendruomenei. Kredito unijos iš esmės nedalyvauja diskusijose dėl valstybės socialinės-ekonominės politikos, iš esmės nedalyvauja ugdant visuomenės finansinį išprusimą. Unijų poveikis finansinių paslaugų prieinamumui, verslumo skatinimui nėra akivaizdus. Kredito unijos vangiai įsitraukia į bendruomenių reikalus, vengia prisiimti socialinę atsakomybę, kuri būdinga pasauliniam kredito unijų judėjimui.
Kredito unijų savivalda ir priežiūra
Lietuvos bankas, prižiūrintis unijų veiklą ir naudodamasis plačia diskrecija, per pastarąjį dešimtmetį taikė kontraversiškus priežiūros sprendimus. Galima teigti, kad kai kuriais atvejais šios priežiūros ir veiklos reguliavimo priemonės buvo nenuoseklios, spontaniškos. Viena vertus, visoms veikiančioms kredito unijoms licencijas išdavė ir jų priežiūrą vykdė Lietuvos bankas, todėl kelia nuostabą 2012-2014 metų laikotarpiu netikėtai prasidėjusi intensyvi kredito unijų veiklos ribojimo ir diskreditavimo kampanija. Priežiūros spontaniškumą ir nenuoseklumą rodo tai, kad iki 2012 m. informacija apie sistemines kredito unijų veikos rizikas iš esmės nebuvo. Tuo tarpu 2012 – 2014 metų laikotarpiu Lietuvos bankas pradėjo diegti visuotinas, agresyvias rizikos valdymo priemones, kurias lydėjo intensyvi komunikacijos kampanija. Visoms be išimties kredito unijoms padidinti rizikos valdymo normatyvai, padidinta administracinė našta, apribota visų unijų galimybė teikti finansines paslaugas, o komunikaciją lydėjo neigiamos informacijos srautai ir apibendrintos išvados. Pasitikėjimas kredito unijomis krito iki rekordinių žemumų.
Šiame unijų raidos etape priežiūra turėtų pasitarnauti ilgalaikiam unijų veiklos tvarumui, užtikrinti palankias sąlygas kooperatinių finansinių institucijų veiklai. Antai Lietuvos bankas 2012 m. daugiau kaip du kartus padidindamas reikalavimus kredito unijų likvidumui bei kapitalo pakankamumui ir iš esmės apribodamas kredito unijų galimybes skolinti didesnes kaip 500 tūkst. litų sumas, savo sprendimą aiškina siekiu pažaboti neatsakingą skolinimą. Tuo tarpu šis sprendimas mažina unijos galimybes veikti pelningai, riboja finnsinių paslaugų teikimą ir prieinamumą. Padidina paslaugų kaštus. Padidinti rizikos valdymo normatyvai yra efektyvūs valdant krizes atskirose kredito unijose, kurios patiria sunkumų, tačiau jie neturėtų būti taikomos sėkmingai veikiančioms kredito unijoms, nes tokiu atveju sutrikdoma visos sistemos veikla ir priežiūra tampa neefektyvi. Sankcijos ar poveikio priemonės neturėtų būti visaapimančiomis. Priežiūros institucija naudodamą diskrecija turi remtis proporcingumo, objektyvumo, įstatymų viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, bendradarbiavimo principais. Kredito unijų priežiūra turėtų būti organizuojama įvertinus unijų prigimtį ir valdymo ypatumus bei jų nepaneigti.
Priežiūros priemonės neturėtų būti dubliuojamos, taip pat svarbu atskirti pozityvios priežiūros priemones nuo sankcijų ir poveikio priemonių. Unijų priežiūrą šiuo metu galima skirtyti į tris lygius: kai prieiūrą užtikrina unijų savivalda, Lietuvos banko vykdoma priežiūra ir Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) vykdoma (kvazi)priežiūra. Būtina pastebėti, kad LCKU ir Lietuvos bankas neretai dubliavo priežiūros veiklas, o pasikeitimas informacija tarp šių institucijų iš esmės nevyko. Pvz., Lietuvos banko specialistams atlikus kelias dienas ar net savaites vykstančius inspektavimus už kelių mėnesių analogiškus inspektavimus planuoja LCKU. Lietuvos banko inspektavimo išvadas buvo draudžiama aptarti ir jomis dalintis su LCKU. Lietuvos banke buvo panaikintas kredito unijų priežiūros padalinys, nevyko diskusijos dėl priežiūros strategijos ir planų. Toks veiksmų tarp inspektuojančių institucijų nesuderinamumas iš esmės apsunkina unijos veiklą dėl inspektavimo metu tenkančios administracinės naštos, kita vertus minėtų institucijų bendradarbiavimo tradicijų nebuvimas apsunkina efektyvų rizikų valdymą. Visa tai savo ruožtu stabdo koooperacijos plėtrą ir didina visuomenės finansinę atskirtį.
Manome, kad, įstatymuose turėtų būti nustatytos priežiūros ribos bei priežiūros lygiai (pačių unijų vykdoma savireguliacija, skėtinių organizacijų vykdoma priežiūra, Lietuvos banko vykdoma priežiūra). Tarp šių lygių (institucijų) turėtų vykti nuolatinis keitimasis informacija ir bendradarbiavimas. Kredito unijų veiklos priežiūra turi būti nuosekli, adekvati, proporcinga ir tęstinė. Kredito unijų veiklos priežiūrai turėtų būti taikomi bendrieji viešojo administravimo principai.
PAGRINDINIAI KONCEPCIJOS TIKSLAI IR PASIŪLYMAI
Apibendrinant tai, kas buvo apžvelgta, galima teigti, kad šiuo metu susiklostė situcija, kai dėl šiuo metu taikomų griežtų priežiūros priemonių kredito unijų plėtra tapo iš esmės apribota. Kredio unijų tapatybės krizė bei menkas visuomenės pasitikėjimas ir dalyvavimas kelia grėsmę unijų išlikimui Lietuvoje. Kita vertus sėkmingas kredito unijų sektoriaus plėtra galėtų paskatinti pozityvius ekonominius-socialinius procesus.
Darbo grupės uždavinys yra parengti tvarios kredito unijų veiklos koncepcijos projektą (toliau Koncepcija). Pagrindinis Koncepcijos tikslas turėtų būti – nustatyti nuoseklią ir tvarią kredito unijų veiklos plėtrą, kuria siekiama didinti finansinių paslaugų prieinamumą, žmonių finansinę įtrauktį (finansinę integraciją), mažinti socialinę ir finansinę atskirtį.
Koncepcija turėtų apimti šias sritis:
1. Palanki politinė, ekonominė, teisinė aplinka kredito unijų veiklai;
2. Kredito unijų veiklos priežiūra ir riziką ribojantys normatyvai;
3. Kredito unijų veiklos organizavimo, valdymo ir savivaldos tobulinimas;
4. Pasiūlymai kredito unijų misijai (tapatybei) Lietuvoje.
1. Palankios politinės, ekonominės, teisinės aplinkos kredito unijų veiklai sukūrimas
Didžiojoje Britanijoje vyriausybė 2013 m. iniciavo 38 milijonų svarų kredito unijų plėtros projektą , kurio tikslas yra modernizuoti ir vystyti kredito unijų sektorių siekiant padėti mažas pajamas gaunantiems žmonėms, kuriems yra neprieinamos bankų paslaugos. Pasak britų Gerovės reformos ministro lordo David Freud, „Kredito unijos siūlo alternatyvą pažeidžiamiems žmonėms, kurie neturi daug saugių galimybių gauti pinigų, kai jiems labiausiai jų reikia. Jos yra priešnuodis grobuoniškiems paskolų rykliams arba skolintojams, taikantiems dideles palūkanas.“
Šios lėšos skirtos tam, kad kredito unijos galėtų įsigyti naujas informacines sisitemas, sukurti naujus finansinius produktus bei atnaujinti infrastruktūrą. Vyriausybė apskaičiavo, kad šios investicijos į kredito unijas per šešerius metus leis sutaupyti skolininkams iki 1 mlrd. svarų paskolų palūkanų lyginant su sumomis, kuris jie sumokėtų brangiai skolinančioms bendrovėms.
Lietuvoje skurdo ir finansinės įtraukties problema itin aktuali. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. šalyje skurdo lygis siekė 20,6 procento. Tai reiškia, kad kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena skurde.
Minėta, kad finansinių paslaugų prieinamumo ir finansinės atskirties problemų simptomai yra sparčiai auganti greitųjų paskolų bendrovių veikla, klestinti šešėlinių pinigų rinka bei menkas smulkaus ir vidutinio verslo finansavimas. Žmonės, negalėdami pasiskolinti bankuose yra priversti mokėti milžiniškas palūkanas greitųjų kreditų bendrovėms arba privatiems skolintojams. Brangios ir neprieinamos finansinės paslaugos, menka žmonių finansinė integracija didiną žmonių skurdą, lemia didesnę socialinę atskirtį, augina socialines įtampas. Alternatyva finansinės atskirties mažinimui ir finansinės integracijos didinimui galėtų būti sėkmingai veikiančios kredito unijos, kurios rūpinasi savo narių interesais, suinteresuotos finansų įstaigų socialine atsakomybe.
Tam, kad būtų užtikrinta efektyvi unijų veikla, nepakanka nustatyti reikalavimų unijų valdymui, kapitalui, priežiūrai ir kt. Svarbu sukurti palankią politinę, ekonominę, teisinę aplinką kredito unijų veiklai. Manome, jog finansų kooperacija turi tapti politinio diskurso objektu, priemone, kuri padėtų mažinti skurdo lygį, socialinę ir finansinę atskirtį, priemone, kuri padidintų finansinę įtrauktį.
LKUNA nuomone, Koncepcijoje tikslinga numatyti šias bendrąsias kredito unijų veiklos skatinimo priemones:
1. Numatyti ir patvirtinti tikslines nacionalines programas, kurios leistų įveikti Lietuvos kredito unijų technologinį atsilikimą, išplėsti finansinių paslaugų ratą. Tam galėtų būti panaudota Europos sąjungos parama bei nacionalinės lėšos.
2. Įtraukti kredito unijas į nacionalines socialinės atskirties ir skurdo mažinimo programas.
3. Įtraukti kredito unijas į finansinio raštingumo didinimo programų įgyvendinimą.
4. Įtraukti kredito unijas į Nacionalines verslumo skatinimo, jaunimo nedarbo mažinimo programas.
5. Sudaryti sąlygas kredito unijoms naudotis Europos sąjungos rėmimo programomis, kuriomis siekiama skatinti verslumą, jaunų žmonių užimtumą.
6. Neapmokestinti pelno mokesčiu tos unijų pelno dalies, kuria stiprinamas unijos kapitalas.
7. Numatyti galimybę kredito unijoms panaudos teise naudotis valstybės ir savivaldybių institucijoms priklausančiomis patalpomis.
8. Išspręsti kredito unijų statuso problemą. Pastebėtina tai, kad diskusijose neretai painiojamos ar sutapatinamos sąvokos – kredito unijos ir kooperatiniai bankai. Lietuvoje atsiranda kredito unijų, kurių net 90 proc. aktyvų sudaro investicijos į vertybinius popierius. Tokios unijos iš esmės neteikia finansinių paslaugų. Dėl šios painiavos jau pradinėje diskusijų stadijoje atsiranda nemažai įtampų, spekuliacijų. Mūsų nuomone, labai svarbu pačioje diskusijos pradžioje susitarti, ką laikysime kooperatiniu banku ir ką laikysime unija, o ką laikysime investiciniu banku. Teisės aktuose siūlome nustatyti, kas laikoma kredito unija, kooperatiniu banku, investiciniu banku.
9. Teisės aktuose panaikinti draudimus valstybės tarnautojams ir pareigūnams dalyvauti kredito unijų veikloje. Šiuo metu valstybės tarnybos įstatymas, vidaus tarnybos ir kiti statutai draudžia valstybės tarnautojams ir pareigūnams dalyvauti kredito unijų valdymo organų veikloje. Toks draudimas neproporcingas, skatina unijų uždarumą.
2. Kredito unijų veiklos priežiūra ir riziką ribojantys normatyvai
Tam, kad būtų užtikrinta efektyvi unijų veikla nepakanka nustatyti reikalavimų unijų valdymui, kapitalui, priežiūrai ir kt. Šalia to būtina aptarti licencijavimo procedūras, kurios apsaugotų rinką nuo atsitiktinių žmonių ir iniciatyvų, taip pat peržiūrėti priežiūros procedūras, kurios leistų laikų identifikuoti grėsmes, veiklos trūkumus ir imtis priemonių jiems pašalinti. Minėta, kad per visą veiklos laikotarpį, unijų veiklą licencijavo, reguliavo ir prižiūrėjo Lietuvos bankas, todėl galima teigti, kad pastarųjų metų unijų veiklos nesėkmes lėmė ne tik neefektyvus valdymas, bet, tikėtina, licencijavimo ir priežiūros spragos. Kredito unijų priežiūros laikotarpį iki 2012 metų galima pavadinti pasyviu laikotarpiu, o nuo 2012 metų pradėtos taikyti aktyvios priežiūros (tame tarpe – minkštosios galios) priemonės. Svarbu, kad taikomos priežiūros priemonės būtų efektyvios, nepagrįstai nestabdytų unijų veiklos, neribotų finansinių paslaugų pasirinkimo.
1. Įstatymuose būtina įtvirtinti priežiūros lygius ir Priežiūros institucijų kompetenciją vykdant kredito unijų priežiūrą;
Tobulinant priežiūros procedūras, išskirti trys priežiūros lygiai:
Vidaus kontrolės procedūros kredito unijoje ir savivaldos priemonės;
Skėtinės organizacijos (asociacijos) vykdoma unijos priežiūra;
Lietuvos banko vykdoma unijų priežiūra;
Priežiūros funkcijos ir procedūros kiekviename priežiūros lygyje turi būti aiškiai apibrėžtos įstatymuose ir Priežiūros institucijos teisės aktuose. Priežiūros veikla be kitų turi būti paremta subsidiarumo ir bendradarbiavimo principu, šie priežiūros lygiai neturėtų vienas kito dubliuoti ar paneigti. Priešingai – kiekvienas priežiūros lygmuo turėtų vienas kitą papildyti ir sudaryti vieningą kredito unijų veiklos priežiūros sistemą.
2. Teisės aktuose siūlome nustatyti riziką ribojančių normatyvų diferencijaciją kredito unijoms ir kitoms finansų įstaigoms, taip pat unijoms priklausomai nuo jų dydžio.
3. Įstatymuose siūlome nustatyti veiklos riziką ribojančių normatyvų bazinius nustatymo principus. Šiuo metu Priežiūros institucijai suteikta plati diskrecija nustatant veiklos riziką ribojančius normatyvus, todėl susidaro situacijos, kai šie normatyvai taikomi visuotinai tik dėl to, kad vienoje ar kitoje unijoje nustatomi trūkumai. Veiklos riziką ribojantys normatyvai turi būti nustatomi tiek bendrai visoms unijoms, tiek individualiai, pvz., sunkumus patiriančiai unijai. Veiklos riziką ribojantys normatyvai neturėtų sukurti sąlygų, kai unijos negali konkuruoti rinkoje arba staiga negali teikti tam tikrų paslaugų. LKUNA nuomone, įstatymuose, reguliuojančiuose kredito unijų priežiūrą būtina įtvirtinti principus, kuriais remiantis Priežiūros institucija nustato riziką ribojančių normatyvų reikšmes. Tai galėtų būti proporcingumo, objektyvumo, subsidiarumo ir bendradarbiavimo principai. Taip pat, Priežiūros instuticija, nustatydama riziką ribojančius normatyvus, visais atvejais turėtų atlikti jų poveikio tiek konkrečiai kredito unijai, tiek visam sektoriui analizę.
4. Teisės aktais nustatyti Priežiūros institucijos diskrecijos ribas. Priežiūros institucijų diskrecija turi užtikrinti pagrįstus, protingus, savalaikius ir proporcingus sprendimus. Kiekviena priežiūros priemonė turi būti proporcinga ir adekvati. Pvz., negalima naudojantis vienos ar kelių unijų veiklos nesėkme ar nustatytais pažeidimais, riboti visų kredito unijų veiklą, pabloginti jų veiklos sąlygas lyginan su tomis, kurias nustato įstatymas. Tokie diskrecijos įgyvendinimo pavyzdžiai prieštarauja priežiūros esmei. Svarbu įstatyme nustatyti ir teisiškai įtvirtinti pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis būtų įgyvendinama Priežiūros institucijų diskrecija.
5. Įstatyme taip pat svarbu nustatyti efektyvius pažeistų teisių gynimo būdus (galimybę greitai patikrinti Priežiūros institucijos sprendimų teisėtumą, nustatyti trumpesnius bylų nagrinėjimo terminus, susijusius su sprendimais, kurie turi esminę įtaką kredito unijos veiklai). Šiuo metu Priežiūros institucijai nustatytos plačios galios taikyti poveikio priemones, nustatyti rizikos valdymo normatyvus, unijų vadovų kvalifikacijos reikalavimus, nušalinti unijų vadovus, vertinti jų tinkamumą, nustatyti investavimo į vertybinius popierius tvarką ir kt.
6. Teisės aktuose įtvirtinti aiškesnius licencijavimo kriterijus. Priimant sprendimą dėl licencijuos išdavimo svarbu įtvirtinti ne tik formos, bet ir turinio kriterijus. Minėta, kad licencijas kredito unijų veiklai išduoda Lietuvos bankas, nemaža dalis kredito unijų iš esmės vykdo komercinių, investicinių bankų veiklą, tenkina siaurų grupių interesus. Šiuo požiūriu kredito unijos įsteigimas neretai atskiroms asmenų grupėms tampa formaliu būdu apeiti Bankų įstatyme numatytą minimalaus kapitalo kriterijų ir, prisidengiant kredito unijų veikla, iš esmės veikti kaip regioniniams komerciniams bankams. Neturėdamos pakankamos patirties, tvaraus kapitalo, tokios kredito unijos priverstos vykdyti intensyvią plėtrą surinkdamos gyventojų indėlius ir perdėm rizikingai skolindamos. Tokių unijų nesėkmės vėliau diskredituoja visą unijų judėjimą.
3. Kredito unijų valdymas ir veiklos organizavimas
1. Kredito unijų savivalda yra esminis kredito unijos veiklos ir valdymo principas. Svarbiausius sprendimus unijos veiklos klausimais turi priimti kredito unijos nariai. Draudžiamas bet koks nepagrįstas įsikišimas į kredito unijų veiklą.
2. Teisės aktuose svarbu įtvirtinti paskatas kredito unijų narių įsitraukimui į kredito unijos veiklą. Būtina nustatyti priemones, kurios skatintų kredito unijų vadovus įtraukti savo narius į unijos veiklą. Pvz., galima nustatyti minimalų skaičių narių nuo bendro unijos narių skaičiaus, kuris dalyvauja visuotiniuose narių susirinkimuose, renginiuose. Jei susirinkime dalyvavo mažiau nei 10 proc unijos narių, susirinkimas galėtų būti laikomas neįvykusiu.
3. LKUNA nuomone, kredito unijų veikla negali būti monopolizuota, teisės aktuose negali būti reikalavimų priklausyti vienai skėtinei organizacijai, nes tokiu atveju būtų paneigta pati kooperacijos esmė. LKUNA nuomone, valstybė galėtų nustatyti paskatas (pvz., ekonomines ir kitas), kurios skatintų kredito unijų jungimąsi tarpusavyje, taip pat į skėtines organizacijas laisva jų narių valia.
4. Teisės aktuose siūlome numatyti, kad kredito unijos turi teisę burtis į skėtines organizacijas (tokias kaip Lietuvos centrinė kredito unija) ir deleguoti šioms dalį veiklos ir priežiūros funkcijų. Skėtinių organizacijų skaičius neturi būti ribojamas. Siekiant kredito unijų veiklos tvarumo, patikimumo, savivaldos efektyvumo, įstatymo leidėjas turėtų nustatyti pagrįstus reikalavimus skėtinei organizacijai (pvz., minimalaus narių skaičiaus, minimalaus kapitalo ir kiti objektyvūs kriterijai).
5. LKUNA nuomone, teisės aktuose turėtų būti numatyta, kaip kredito unija galėtų tapti kooperatiniu, komerciniu ar investiciniu banku.
6. Tinkamam valdymui užtikrinti siūlytume skėtinių unijų organizacijų arba kooperatinio banko vadovų kadencijų skaičiaus ribojimą, rotaciją bei vadovų interesų konfliktų efektyvų derinimą.
7. Siūlome nustatyti, kad kredito unijos, taip pat kredito unijų skėtinės organizacijos valdybos nariais galėtų būti asmenys, neatitinkantys unijos narystės kriterijų. Tai leistų sustiprinti kredito unijų valdymą pritraukiant profesionalus ir bendruomenei svarbius asmenis.
8. Siūlome stiprinti kredito unijų priežiūrą, nustatyti patirties ir kvalifikacijos reikalavimus asmenims, vykdantiems kredito unijų priežiūrą.
9. Siūlome teisės aktuose įtvirtinti aktyvesnį priežiūros institucijų, asocijuotų struktūrų ir kredito unijų bendradarbiavimą kvalifikacijos kėlimo, finansinio švietimo, licencijavimo, veiklos reguliavimo klausimais (pvz., įstatymuose įtvirtinant privalomą Priežiūros institucijos veiksmų derinimą, unijų bendruomenės atstovų įtraukimą į darbo grupes, veiklos vertinimo komisijas, licencijavimo procesą, derinant teisės aktų projektus ir kt.).
4. Pasiūlymai kredito unijų misijai Lietuvoje
Minėta, kad kredito unijos Lietuvoje patiria gilią veiklos ir tapatybės krizę. Nepaisant to, kad tarpukario Lietuvoje kredito unijos klestėjo ir užėmė reikšmingą rinkos dalį, šiuo metu pasitikėjimas kredito unijomis nusirito į rekordines žemumas. Kaip žinia, pasitikėjims yra reikšminga finansų įstaigos veiklos prielaida, tad artimiausio laikotarpio iššūkis yra atkurti kredito unijų reputaciją. Unijų reputacija negali būti tik pačių unijų reikalu. Ankstesnės įžvalgos šiuose pasiūlymuose leidžia teigti, kad kredito unijos gali tapti efektyviu valstybės ekonominės socialinės politikos instrumentu siekiant užtikrinti žmonių gerovę, todėl tikslinga inicijuoti bendrą kredito unijų, jų asocijuotų struktūrų ir Lietuvos banko informacinę kampaniją, kuria būtų siekiama atkurti pasitikėjimą kredito unijomis.
LKUNA nuomone, Lietuvos kredito unijos išskirtinumu turėtų tapti jų socialinė atsakomybė. Pagrindiniu kredito unijų tikslu turėtų tapti naudos siekimas savo nariui. Nauda šiuo atveju reikštų ne tik pelną, kaip yra privačių bankų atveju, tačiau nauda galėtų būti suprantama, kaip narių finansinis švietimas, finansinė integracija, ekonominės-socialinės vertės kūrimas.
Čia prasminga paminėti pagrindinius unijų veiklos principus, kur pagrindinis prioritetas skiriamas narių interesams ir jų finansinių galimybių didinimui:
1. Kredito unijos aktyviai skatina savo narių, darbuotojų išsilavinimą ir visuomenės finansinį švietimą;
2. Kredito unijos skatina išmintingą taupymą ir asmeninių finansų valdymą . Akcentuoja savo narių teises ir pareigas;
3. Kredito unijos paslaugos yra skirtos gerinti visų jos narių ekonominę ir socialinę gerovę. Unijos narių poreikių tenkinimas, o ne pelno maksimizavimas yra unijos interesas.
Efektyviai veikiantis kredito unijų judėjimas, kaip visuma, galėtų paskatinti bendruomenių veiklą, taip pat visuomenės įsitraukimą į diskusijas svarbiausiais valstybės ekonominiais socialiniais klausimais. Kredito unijų nariai, kaip ir komerciniai bankai, investuotojų organizacijos, galėtų tapti aktyviais ekonominių socialinių procesų dalyviais, skatintų nuomonių pliuralizmą ieškant efektyvių skurdo ir socialinės atskirties įveikimo priemonių.
Tokia kredito unijų misija atitiktų Europos komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinio direktorato parengtas rekomendacijas (toliau tekste – Rekomendacijos) šalių narių Vyriausybėms, kuriose kalbama apie finansinės atskirties mažinimą: „Vyriausybės turi sukurti aiškius finansinės atskirties problemos masto rodiklius ir gebėti įvertinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą bei jų poveikį finansinei atskirčiai. Politikos sritys, skirtos bankininkystės institucijų finansiniam pajėgumui, vartotojų apsaugai, skaidriems finansinių paslaugų teikėjų ir klientų santykiams užtikrinti, turi visapusiškai atsižvelgti į pažeidžiamų grupių padėtį ir poreikius. Pernelyg įsiskolinusiems asmenims turi būti garantuojama galimybė naudotis pagrindinėmis banko paslaugomis.
Ernesta Ramaškaitė
Lietuvos kredito unijų narių asociacijos pirmininkė
Tel. 861323284, el. p. ernesta.ramaskaite@gmail.com